Straipsniai
Blondinės, tamsios ir raudonos

Tamsieji Viduramžiai, Renesansas, Barokas: rausvaplaukiai, blondinai ir tamsiaplaukiai

Viduramžiais katalikų bažnyčia uždraudė dažyti plaukus, nes svarbiausiomis moters savybėmis buvo laikomos skaistybė ir paklusnumas, o ištekėjusios moterys slėpė savo plaukus po galvos apdangalais. Bet moterys vis tiek dažė plaukus, tam naudojo chna, kiaušinius, šafraną ir netgi veršiuko inkstus. Tamsiaisiais viduramžiais nesisekė tiems, kurios turėjo iš prigimties raudonus plaukus, jie buvo kaltinami raganavimu ir deginami ant inkvizicijos laužo.



Rausvaplaukių persekiojimas baigėsi XVI a., kai Anglijos karaliene tapo ugniaplaukė Elžbieta I. Bažnyčios vadovai negalėjo paprieštarauti karalienei ir rausva spalva tapo labai populiari visuomenėje. Kad išgautų tą spalvą, anglės maišė šafraną ir sieros miltelius. Jų nestabdė net ir pašaliniai tokio dažymo poveikiai, pvz.: pykinimas, galvos skausmas ir kraujavimas iš nosies. Dažymui taip pat buvo naudojama chna.

Auksinio-rausvo atspalvio populiarinimu taip pat užsiėmė italų menininkas Ticianas, vaizdavęs savo drobėse rausvaplaukes moteris. Italės, svajojusios apie rausvus plaukus, šviesino savuosius siera, soda, rabarbarais, sėdėdavo saulėje ir laukdavo, kol plaukai pašviesės. Taip netgi atsirado terminas “ticiano spalvos” plaukai – kaštoniniai su aukso atspalviu plaukai.

Atgimimo laikais naųjų plaukų dažų receptų lyderė buvo Prancūzija. Karalienė Margarita Valua (Karalienė Margo) įvedė cheminius plaukų dažymo būdus, kurie tuo metu buvo revoliuciniai. Vis dėlto dauguma moterų ir toliau naudojo augalines priemones plaukų dažymui – pildavo ant plaukų geltonų gėlių miltelius, klijuodavo juos prie plaukų, maišė chna su graikinių riešutų nuoviru, ramunėlėmis, indigu ir kt. augaliniais komponentais ir t.t.



Renesanso laikotarpiu atsirado naujas moteriško grožio idealas, kuriame svarbų vaidmenį atliko plaukai. Vėl sugrįžo baltaplaukių gražuolių mada. Juodaplaukės italės praleisdavo valandų valandas saulėje, tikėdamosi, kad jų plaukai pašviesės, bet rezultatas buvo menkas. Reikėdavo ir didesnių aukų, pvz.: kalio šarmas ir soda šviesino plaukus, tačiau paversdavo juos visiškai nušiurusiais.

Baroko laikotarpis kartu su perukų mada atnešė ir įvairiausių plaukų spalvų madą (nuo geltonos iki mėlynos), taip pat buvo madinga pudruoti plaukus aromatine balta ar pastelinių atspalvių pudra ar paprastais kvietiniais miltais ir taip suteikti jiems žilumo efektą. Patys geidžiamiausi buvo šviesūs plaukai ir tam plaukus dažė kalio hidroksidu ir natrio hidroksidu. Šviesinimui taip pat naudojo citrinos sultis ir ramunėlių nuovirą. Moterys nešiojo kepures su atdaru viršumi, kad galėtų saulėje šviesinti plaukus. XVII a. žmonės dažė plaukus tamsiais atspalviais su švino šukomis kaip ir Senovėje. Kurį laiką plaukų tamsinimui buvo naudotas sidabro nitratas, kol nepaaiškėjo, kad perdėtas šios priemonės naudojimas plaukus nudažo violetine spalva. Būtent ši nenatūrali spalva ir pastūmėjo sukurti pirmuosius sintetinius dažus plaukams.

 

← Įdomioji plaukų dažų istorija

Senovės paslaptys

XIX a. atradimai

XX a. – viskas prasidėjo nuo meilės žmonai...

Ateities plaukų dažai




KOMENTARAI (0)
RAŠYTI KOMENTARĄ