1 a. po Kr. viduryje perukų populiarumas sumažėjo. Pirmiausia dėl to, kad Krikščionių bažnyčia laikė perukus nepriimtinais Dievui, kadangi moters puošimasis ir skaistybė prieštaravo vienas kitam. Konstantinopolyje (Bizantijos imperijos sostinėje) 692 m. tikintieji, kurie nešiojo perukus, buvo atskirti nuo Bažnyčios.Viduramžiais perukai Europoje nebuvo nešiojami, netgi į ilgaplaukius vyrus buvo žiūrima nepalankiai.
XIV-XVIII a. perukų madą Vakarų Europoje sugrąžino monarchai, kurie perukus pirmiausia nešiojo dėl praktinių (siekė paslėpti žilstančius plaukus ar plikimą dėl ligos), o ne dėl estetinių priežasčių.
XVI a. Anglijos karalienė Elžbieta po peruku slėpė savo žilstančius plaukus, o jos garderobe, kalbama, jog buvo apie 80 skirtingų perukų.
A.Diuma romane “Trys muškietininkai” mini, kad Prancūzijos karalius Liudvikas XIII buvo netekęs plaukų dėl venerinės ligos ir dėl to pradėjo nešioti peruką. Jo pavyzdžiu pasekė ir jo dvariškiai.
Didelio populiarumo perukai sulaukė XVII-XVIII a. Prancūzijos karalius Liudvikas XIV (Karalius Saulė) iš tėvo Liudviko XIII paveldėjo ne tik sostą, bet ir retus plaukus. Žinoma, jis taip pat nešiojo peruką ir tokį prašmatnų, kad Europoje netrukus prasidėjo perukų bumas, kuris tęsėsi daugiau nei šimtą metų. Karalius taip pat įsakė nešioti perukus visiems jo dvariškiams.
Liudviko XIV rūmuose dirbo apie 5 tūkst. perukų darytojų, kurie išrado pailgintą (pranc. alionžė) peruką, kuris dažnai matomas senoviniuose portretuose. Jis pasižymėjo ilgais iki pečių arba juosmens sugarbanotais plaukais. Kartais šie perukai centre turėdavo sklastymą. Toks perukas buvo vadinamas “raguotu”. Tai buvo proginis perukas. Kasdienai reikėdavo nedidelio peruko su surištomis garbanomis. Namuose reikėdavo trumpo peruko su pelės uodegos dydžio kasyte. Kartais kasytės būdavo puošiamos kaspinėliu. Toks perukas turėjo šilko pamušalą ir vėsiu oru atlikdavo kepurės vaidmenį.
Karaliaus Saulės laikais egzistavo 45 rūšių perukai. Perukai tapo prekybos ir mainų objektu, kadangi brangiai kainavo. Prancūzija tapo perukų gamybos centru Europoje. Vertingiausi buvo perukai, pagaminti iš šviesių moteriškų plaukų, jie kainavo apie 3000 ekiu, ir tik karališkosios šeimos nariai ir dvariškiai turėjo teisę nešioti tokius perukus.
XVIII a. perukas tapo privalomas. Pasirodyti viešumoje be jo buvo nepadoru tiek vyrams, tiek moterims. Tik Bažnyčia buvo nusistačiusi prieš perukus. 1735 m. Romos popiežius specialioje bulėje lygino perukus su žemiškais malonumais ir grasino bausmėmis.
XVIII-XIX a. žmogaus socialinį statusą rodė peruko forma ir prabangus kirpimas. Turtingi lordai turėjo iki kelių dešimčių skirtingų modelių perukų, kainavusių didelius pinigus. Kiekvienas savo gerbiantis aristokratas savo garderobe turėjo mažiausiai 3 rūšių perukus: nešiojimui ryte – juodą, dienai – kaštoninį, vakarui – šviesų. Jei nepavykdavo gauti baltos spalvos peruko, tamsų peruką balindavo miltais ar pudra. Perukai buvo daromi daryti iš juostelių, nėrinių, šilko, džiovintų žolių, žievės (karnienos), kukurūzų ir kanapių pluošto. Perukų darymu vertėsi specialūs amatininkai.
Moteriškos šukuosenos iš pradžių buvo mažos ir priminė vainiką, tačiau vėliau didėjo ir dėl šukuosenos prilaikymo netgi buvo naudojami karkasai iš vario, kartono, stipriai krakmolytos drobės.
Paprasti žmonės perukus darėsi iš avies vilnos, šunų ir arklių uodegų, dumblių, linų, kanapių ir kukurūzų pluošto. Buvo naudojami netgi mirtimi nubaustų nusikaltėlių plaukai. Šie, jei turėdavo vešlius plaukus, prieš įvykdant bausmę, testamentu palikdavo savo garbanas artimiesiems, kad jie galėtų parduoti jas už didelius pinigus.
Pudruotų perukų madą XVIII a. įvedė Prūsijos karalius Frydrichas I, kuriuo pasekė ir kiti karaliai.
Po Prancūzijos revoliucijos 1789 m. perukų nešiojimas buvo siejamas su karaliaus valdymo laikotarpiu ir dėl to uždraustas, nešiojimą baudžiant mirties bausme.
Daugiau įdomių perukų istorijos faktų
Perukai - valdžios simbolis: antikos laikai
XX a. perukai: būk ryški ir natūrali
Šiuolaikiniai perukai: kas madinga šiandien?
